Kaip Tu pajutai pašaukimą? Kas Tau apskritai yra pašaukimas?

Pašaukimą galima vadinti ir labai asmenišku dalyku, ir krikščioniška mintimi. Kas save vadina krikščioniu, turi pripažinti ir pašaukimą, nes visi mes esame šaukiami, nesvarbu kur – ar į savanorystę, ar į kunigystę. Kunigystė – tai ypatingas Dievo kvietimas.

Dievas nuolat užnugaryje. Stovi ir laukia. Mano gyvenime buvo momentų, kai bandžiau bėgti, ir tokių momentų, kai Dievas buvo itin artimas. Kiek bebėgtum, apsisuki ir pamatai, kad Jis vis tiek laukia. Jis visada duoda laisvę. Ir laukia atsiliepiant. Čia yra pašaukimo esmė. Pasirinkimas eiti link Kristaus yra laisvas. Turiu tokį simbolį, kurį nuolat piešiu, kai pasirašau laiškus jaunuoliams, kurie galvoja apie kunigystę. Tai – dvi strėlės: viena strėlė – Dievas kviečia, kita – Jis laukia mano atsako. Tos strėlės sudaro kryžių. Jis visada kviečia į save, į kryžiaus centrą.

Kaip atpažinti, kur Dievas kviečia?

Labai įdomus klausimas. Kaip jaunuoliams ir jaunuolėms išgirsti kvietimą į pašvęstąjį gyvenimą? Atrodo, kad mūsų pasaulis yra kaip labai garsi muzika. Ir ta muzika, jos žodžiai priešinasi kunigystės ar vienuolystės pašaukimui. Viskas – apie seksualumą, apie pakylėjimą, t. y. apie mane, kad aš turėčiau daugiau. Ta muzika garsiai garsiai groja. Kaip Šventajame Rašte parašyta, jog Dievas nebuvo žaibuose, nebuvo garsiausiuose garsuose. Buvo tyla... Labai švelnus vėjelis. Ir tai buvo Viešpats. Per tą garsią muziką pasidaro labai sunku jaunuoliui ar jaunuolei išgirsti Kristaus balsą, sunku Jį girdėti, tačiau mes, katalikai, ypač ateitininkai, turime pareigą groti gražiausią muziką – Kristaus muziką, kuri švelni, bet kviečianti. Tai įvyksta, kai mes atsitraukiame nuo tos visuomenės, nuo tos garsios muzikos per rekolekcijas, maldoje, apmąstymuose, kursuose ar stovykloje – turime progą negirdėti tos muzikos, kuri mums daro didelę įtaką, ir išgirsti gražiausią melodiją, simfoniją, kurią pavadinčiau Viešpaties kvietimu.

Kuo aš tikiu?.. Nors išorėje groja ta garsi muzika, mūsų viduje, ypač tų, kurie šaukiami į kunigystę, groja simfonija. Pamažu pamažu, dalyvaujant katalikiškoje bendruomenėje, prisidedant prie rekolekcijų ruošos, katalikiško gyvenimo savo aplinkoje, simfonijos gaidos mumyse pradeda kilti.

Kaip Tu atradai savo kelią?

Būdamas ketverių metų sakiau, kad būsiu kunigas. Subrendęs susipažinau su merginomis, ir viskas – kunigystei galas. Bet manyje vis vien išliko noras tarnauti žmonėms. Kai rinkausi profesiją, įstojau į universitetą, pradėjau studijuoti psichologiją. Tas dvasinis pokalbis, ta ištiesta ranka... Gimnazijoje, universitete buvau įvairių organizacijų dalyvis – ateitininkų, skautų, pristačiau katalikišką perspektyvą: ar susikaupimo vakaruose, ar maldos būreliuose. Ir girdėjau tuos instrumentus: gitara, smuikas, arfa... Po truputį tą simfoniją ėmiau girdėti vis garsiau ir garsiau.

Turėjau labai artimą draugę, su kuria draugavome dvejus metus, ir tikrai maniau, kad tai yra mano pasirinktas kelias: vesiu, turėsiu šeimą, vaikų. Kuo labiau pradėjau ją įsimylėti, tuo labiau pradėjau įsimylėti pačią meilę. Supratau, ką reiškia meilė, kokia tai stipri emocija. Tada pradėjau suprasti, kad meilė, kuri buvo manyje ugdoma, nebuvo skirta vien tik man arba vien tik jai. Mano svajonė buvo įsimylėti visus žmones. Taip prasidėjo tikrasis mano pašaukimas, apsisprendimas eiti kunigystės keliu. Išsiskyriau su drauge, kad apmąstyčiau savo pašaukimą: išvykau į Romą, ten gyvenau ir mąsčiau, kur Dievas mane šaukia. Ta simfonija grojo vis stipriau. Įsimylėti visus, įsimylėti visus... Tie žodžiai kartojosi, ir apsisprendžiau stoti į jėzuitų draugiją Lietuvoje. Stodamas labiausiai bijojau, kad svajonė įsimylėti visus neišsipildys. Kad kunigystės kelyje tai bus tik kažkokia iliuzija ar ideologija.

Ar kada nors abejojai pasirinkimu? Kas suteikė tvirtybės?

Pradėjau eiti tuo keliu. Prisimenu vakarą prieš duodant amžinuosius įžadus. Labai bijojau. Gulėjau lovoj ir mąsčiau: Viešpatie, ar tikrai galiu įsimylėti visus?.. Prieš eidamas ilsėtis tokią maldą sukalbėjau. Tą naktį sapnavau, kad klaupiuosi prieš Švenčiausiąjį Sakramentą, kaip klaupiamės per įžadus, žiūriu į Ostiją ir taurę ir pradedu tarti žodžius: „Prižadu ištikimybę skaistume, neturte..." Bet, priėjęs prie tų žodžių, kad „pašvenčiu visą savo gyvenimą Tau", sustojau, apėmė baimė, pakėliau akis, o vietoj taurės ir Ostijos – Kristus. Pasižiūriu Jam į akis, o jose – visi žmonės, visa žmonija. Matau ir savo tėvus, sesę, brolius, šeimą, parapijiečius, lietuvius, amerikiečius – matau visą pasaulį Kristaus akyse. Ir tada supratau, kad, įsimylėjęs Kristų, įsimylėjau visus žmones. Ir tas pasišventimas yra tarnystės pasišventimas – atiduoti savo gyvybę Jam ir tiems žmonėms, kuriuos matau Jo akyse. Tame sapne drąsiai tariau žodžius, o kitą dieną klaupiausi ir taip pat drąsiai juos kartojau prieš Eucharistiją. Pažadėjau gyvenimą. Galiu džiaugsmingai pripažinti, kad iki šios dienos svajonė mylėti žmones pildosi. Kiekvieną dieną aš turiu galimybę juos įsimylėti.

Po amžinųjų įžadų praėjo treji metai, iš viso – penkeri metai Jėzaus draugijoje. Penkeri metai pašvęsto gyvenimo. Dar esu jaunas, bet išmintis, kuri kyla iš meilės žmonėms, kaip santuokoje, kai vyras mokosi iš žmonos, žmona – iš vyro, ir jie tampa vienu kūnu, taip ir aš jaučiuosi palaimintas, kad, įsimylėdamas žmones, galiu iš jų pasisemti išminties ir bandyti dalytis meilės dovana, kurią jie man rodo ir kurią galiu rodyti aš.

Kokį vaidmenį, renkantis šį kelią, atliko artimieji? Ar buvo žmonių, kurie nukreipė pavyzdžiu, žodžiu ar paskatinimu? Šeima. Koks jos vaidmuo?

Papasakosiu anekdotą. Dažnai žmonės prieina prie manęs ir sako: „Lukai, kaip turėtų tavo tėvai džiaugtis ir didžiuotis..." Jie kalba kalba, o aš tarsteliu, kad Dievas duotų ir jų šeimoje, tada išgirstu: „Neduok Dieve"...

Tą pajutau ir Lietuvoje, ir Amerikoje. Pašaukimas gimsta ir yra ugdomas šeimoje. Tai yra pamatinis pašaukimo branduolys. Su tėvais kalbu, kaip svarbu ugdyti, skatinti ir kviesti į pašvęstąjį gyvenimą savo vaikus. Mes visi džiaugiamės, kad turime dvasios vadą, džiaugiamės, kai kunigas gali dalyvauti stovyklose, katalikiškų bendruomenių veikloje, ir esame nusivylę, kai jų nėra, bet mūsų, ypač ateitininkų, pareiga ugdyti tai šeimoje. Savo tėvus laikau šventaisiais. Jie nuolat mane ragino ugdyti savyje kunigystės mintis, sakydami: „Mes paremsim tave tame kelyje, į kurį Dievas tave šaukia." Jie nuolat kartojo, jog jei jauti, kaip Dievas tave kviečia eiti konkrečiu keliu, mes paremsim tave. Bet tai nėra lengva. Yra buvę ginčų ir sunkių momentų – tėvams atiduoti savo sūnų nėra lengva. Suprasti, kad sūnus neturės žmonos, vaikų, o jie nesulauks vaikaičių – nelengva nei jiems, nei pačiam sūnui. Bet žinojimas, kad jei Dievas šaukia, o tu sulauksi iš artimųjų palaikymo, yra tikras pasišventimas. Nors ir šeimoje buvo žmonių, kurie nesutiko, priešinosi, kurie matė kunigiško gyvenimo sunkumus ir keistumus, kuriems celibatas atrodė keista būtinybė, nepriimtinas dalykas, o neturto, paklusnumo įžadai – keisti. Nenuostabu! Ypač, kai aplink mums visiems groja ta garsi muzika. Pasitaiko, kad šeimoje tėvas ar motina neparemia. Svarbiausia – klausytis tos simfonijos ir rasti žmonių, kurie taip pat ją girdi ir gali padėti atpažinti smuiko, gitaros, trimito ar arfos skambesį.

Kunigystės kelias gal daugeliui ir suprantamas, bet kam šalia to – vienuolystė su visais papildomais įsipareigojimais? Ir kodėl – būtent jėzuitai?

Dėl kunigų trūkumo visi labai kviečia prisidėti prie vienuolijų ar vyskupijų. Daug svarsčiau, mąsčiau, kur mane Dievas kviečia. Galutinai stoti į jėzuitus pasiryžau, nes mane sukrėsdavo momentai, kai kviesdavo vyskupijos ar kiti ordinai, ir jaučiau, jog tie kvietimai būdavo tarsi stiprus akstinas: „čia bus tau geriausia", „čia rasi pilnatvę". Aš tą suprantu, bet...

Susitikau su vienu jėzuitu, kuris tuo metu buvo provincijolas, ir su juo pasikalbėjau. Jo reakcija į mano pasakymą, kad mąstau apie kunigystę, kad stengiuosi suprasti, kur Dievas mane šaukia, buvo tokia: „Tai mums reikia dabar pradėt mąstyt, kur Dievas tave šaukia." Ir tai buvo momentas, kai supratau, jog svarbiausia – išgirsti, kas tave šaukia, ir iš kur tas šauksmas kyla. Tai iš Viešpaties. Pasinaudokim momentu pamąstyti, kur Dievas šaukia, nes ten ir yra pilnatvė.

Jėzuitai mane nukreipė. Aiškiai tada pradėjau mąstyti apie jų darbus. Jie susiję su mokslais, socialine veikla, parapijų gyvenimais. Tas įvairumas man buvo labai patrauklus. Suvokiau, kad galėčiau darbuotis ne tik parapijoje, bet tarnauti ir mokydamas mokykloje, dirbti socialinį darbą, bendraudamas su vargšais. Nesu pastovus žmogus, tad nuolatinis keitimasis traukė. Patinka įvairovė, kuri gali mokyti, padėti suprasti. Čia atradau savo pilnatvę, savo pašaukimą. Tie įžadai – neturtas, skaistumas, paklusnumas – savaime nėra pabaiga. Tie įžadai man, kaip ir visiems kunigams, yra priemonė geriau vykdyti pašaukimą, kuriam esi pakviestas. Vienuoliams ir kunigams visas pamatas – tarnystė. Aš atėjau į pasaulį ne būti aptarnautas, bet tarnauti.

Kurio iš įžadų galvojai bus sunkiausia laikytis? Apie kurį iš jų pats galvojai daugiausia?

Kai stojau, daugiausia galvojau apie skaistumą, celibatą. Galvojau... galas. Merginų buvo, niekur nebuvo dingusios ir svajonės turėti žmogų šalia, noras būti tėvu, turėti vaikų. Pradėdamas vienuolišką gyvenimą, kunigystės gyvenimą, galvojau, kad skaistumas... Neištversiu. Nuolat su Viešpačiu juokiuos, kad skaistumas – taip, sunkus išbandymas, bet paklusnumas... Tai jau ypač sudėtinga. Savo laisvos valios atidavimas. Mes, žmonės, taip vertinam savo laisvę, o ją reikia atiduoti į kito rankas. Ar tikrai turėčiau atiduoti savo laisvę į kito žmogaus rankas, į to, kuris yra silpnas, nuodėmingas kaip ir aš, kaip ir mes visi. Šis įžadas vienas sudėtingiausių. Bet taip pat kaip ir skaistumo ar neturto įžadai – tai yra kibiras, kurį pripildo sklidiną Kristus: planuojantis, svajojantis už tave ir tave vedantis.

Sunku suvokti – ištuštinti save ir užmiršti savo norus: kur aš noriu keliauti, ką aš noriu daryti, sunku pagalvoti, kad neturėsiu žmonos ar vaikų, net sudėtinga mąstyti, kad neturėsiu savo automobilio, namo ar kitų dalykų. Man niekas nepriklauso. Visa, ką turiu, priklauso draugijai, kuri bet kada gali pareikalauti grąžinti. Tikslas – absoliuti tarnystė Dievui. Su draugais, broliu ar seserimi juokiamės, kad jėzuitai priima neturto įžadus, tačiau vis tiek išgyvena. Aš niekada nieko neturėsiu, nebūsiu savininkas. Dabar persikraustau, išvykstu iš Čikagos, o turtą, kurį sukaupiau, palieku ir keliauju toliau. Ir nesu pririštas nei prie namų, nei prie automobilio. Tas įžadas – būdas skleisti Dievo žodį pasaulyje.

Įstojai į Lietuvos jėzuitų draugiją, vėliau perėjai į Amerikos. Kodėl? Ar yra galimybė grįžti į Lietuvą?

Aš buvau ir būsiu lietuvis. Kai stojau į Lietuvos draugiją, pamatas ir šaknys buvo mano seneliai, kilę iš Lietuvos. Man tai buvo svarbu. Be to, mokėjau kalbą, visada branginau savo tėvynę Lietuvą, buvau (ir esu) Lietuvos pilietis. Mano lietuviškos šaknys man nurodė, kad turėčiau stoti į Lietuvos draugiją. Vėliau supratau, jog vis dėlto esu Amerikos lietuvis, amerikiečių kultūra ir supratimas, jėzuitų auklėjimas yra kitokie. Kiekviena šalis yra kitokia. Tada su prioru ir provincijolu pradėjau rimtai svarstyti, ar nederėtų man grįžti į tą kultūrą, kuri kiek geriau suprantama. Prasidėjus svarstymams, vienas Romos vyresnysis labai teisingai pasakė: „Kai jėzuitas stoja į Jėzaus draugiją, jis stoja ne į Lietuvos ar Detroito ar kitą Amerikos draugiją, jis stoja į Jėzaus draugiją." Kaip kunigai mes esame siunčiami ten, kur labiausiai mūsų reikia. Daug veiklos yra ir Amerikoje, ir Lietuvoje. Aš pasitikiu Viešpaties paskyrimu, ir Jis mane siųs ten, kur aš būsiu labiausiai reikalingas. Aš tikiu ir pasitikiu ir, jei reikės, grįšiu į Lietuvą. Tikrai kada nors sugrįšiu. To laukiu ir apie tai svajoju. Bažnyčia ir čia, ir ten – ta pati. Dievo žmonės – tie patys. Esu siunčiamas kažkur pagal Dievo valią ir būsiu ten, kur Dievas kvies. Visada... Esu skatinamas palaikyti nuolatinį ryšį su Lietuva, skatinamas bendradarbiauti, todėl jaučiuosi lyg būčiau tiltas tarp dviejų pasaulių. Tiltas, kurio siekis visada buvo, yra ir bus – VISA ATNAUJINTI KRISTUJE!