Žodis adventas
kilęs iš lotyniško adventum, kuris reiškia „atėjimą, atvykimą". Adventas apima
dvi krikščioniškojo tikėjimo prasmes ir tikroves. Pirma, jis išreiškia antrojo
Kristaus atėjimo į žemę pasaulio pabaigoje ir pasirengimo susitikimui su
Kristumi-Teisėju laukimą. Tai gali atsitikti bet kurią akimirką: Viešpats yra
arti. Antra, Adventas taip pat suteikia galimybę dvasiškai pasirengti Kristaus
Gimimo šventei – Kalėdoms. Dievas tapo žmogumi, atėjo pas mus, todėl ir žmogus
turėtų pasitikti Dievą, atsukti Jam savo veidą ir kreipti savo žingsnius link
Jo, kad galėtų susitikti su Juo. Nenorime būti tais, kurie pražiopsojo
Viešpaties atėjimą, kurie „nepažino meto ir laiko", „malonės meto". Šis
laukimas, budėjimas ir pasitikimas tikinčiam žmogui suteikia viltį ir
džiaugsmą: „Atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti" (Lk
21,28). Istoriškai
Adventą formavo dvi skirtingos tradicijos. Ispanijoje ir Galijoje IV a.
pabaigoje Adventas įgavo atgailos ir askezės pobūdį. Advento metu buvo
pasninkauta, laikytasi rimties ir susikaupimo, abstinencijos. Apie tai sužinome
iš šv. Hilaro, mirusio 367 m., raštų. Adventas tęsėsi tris savaites
prieš Epifanijos (Viešpaties Apreiškimo) šventę. V amžiuje šis laikotarpis
pailgintas iki 40 dienų ir tęsėsi tiek pat kiek ir Gavėnia. Taigi Adventas
prasidėdavo lapkričio 11 dieną, šv. Martyno Turiečio (+397) liturginio
paminėjimo dieną, todėl šis laikotarpis vadintas quadragesima sancti Martini –
šv.Martyno keturiasdešimdienis. Ši praktika iki šių dienų išliko Rytų
Bažnyčioje. Romėniškoji tradicija yra vėlesnė ir siekia VI amžių. Adventas
Romoje buvo švenčiamas kitaip: liturgijoje išgyventas džiaugsmingas Viešpaties
atėjimas giedant „Aleliuja" ir kitus džiaugsmingus himnus. Nebuvo įvesta jokių
atgailos formų. Nuo Grigaliaus Didžiojo (+604) laikų Advento trukmė nusistovėjo
keturios savaitės. Ši praktika Katalikų Bažnyčioje galioja ir šiandien.
Adventas trunka keturias sąlygines savaites, t. y. apima keturis
sekmadienius.
Viduramžiais
vyko šių abiejų tradicijų susiliejimas. Išliko „Aleliuja", tačiau liturginė
spalva tapo violetinė, be „Gloria" ir „Te Deum", su pasninku, rimtimi ir t. t.
Šią Advento formą priėmė benediktinai ir cistersai. Ypatingai ją išplatino
pranciškonai – jau XIII amžiuje visa Vakarų Bažnyčia laikėsi šios Advento
formos. Adventas prasideda nuo I Mišparų sekmadienio, kuris būna lapkričio 30
dieną, arba nuo tos dienos arčiausiai esančio, o baigiasi prieš I Kalėdų
Mišparus. Dvi Advento
prasmės – Kristaus gimimo ir antrojo Jo atėjimo laukimas — padalijo Adventą į
dvi dalis. Gruodžio 17 diena perskiria tas dvi Advento dalis. Pirmoji Advento
dalis akcentuoja antrąjį Kristaus atėjimą pasaulio pabaigoje. Kita gi Advento
dalis skirta betarpiškam pasirengimui Kalėdų, Kristaus Gimimo, šventei. Šis
Advento padalijimas akivaizdžiai matyti liturginiuose tekstuose, maldose,
Šventojo Rašto skaitiniuose. Nuo IX amžiaus antrajai Advento daliai buvo
būdingos „O" antifonos, giedotos prieš ir po „Magnificat" giesmę Valandų
liturgijos metu: „O Sapientia, O Adonai, O Radix Jesse, O Clavis David, O
Oriens, O Rex gentium, O Emmanuel" (O Išmintie, O Viešpatie, O Jesės Palikuoni,
O Dovydo Įpėdini, O Šviesa, O tautų Karaliau, O Emanueli). Šiandieninėje
liturgijoje jos išlaikė tą pačią vietą, papildomai padarius jas „Aleliuja"
priegiesmiais prieš Evangeliją. Abi Advento dalis susieja ir suteikia jam
vientisumą pranašo Izaijo knygos skaitiniai, kurie išreiškia Mesijo atėjimo
viltį ir ilgesį: „Rasokite, dangūs, iš aukštybių ir, debesys, išlykite teisumą.
Žemė teprasiveria, tedygsta išganymas, drauge tegu išželdina teisumą" (Iz
45,8). Viešpaties Atėjimo gausiai malonei reikia atgaila parengti širdis.
Pranašas Izaijas ir Jonas Krikštytojas, tiedu Viešpaties šaukliai, kviečia:
Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam
takus! (Iz 40,3; Mk 1,3). Sena tradicija
Advento metu aukoti rarotines šv. Mišias, vadinamas Rarotomis. Lietuvoje jos
aukojamos sekmadienį, anksti rytą, auštant. Taip pat daugelyje Lietuvos regionų
sekmadieniais yra giedamos Marijos Valandos. Kitose šalyse Rarotos būna
kiekvieną dieną: su žvakių procesija, giedant Marijos himnus, iškilmingai
įeinama į tamsią bažnyčią, kurią apšviečia įneštų žvakių šviesa. Prie altoriaus
aukštai iškelta šviečianti rarotinė žvakė simbolizuoja Aušrinę žvaigždę –
Nekaltai Pradėtąją Mergelę Mariją, kuri atnešė pasauliui Kristų-Saulę. Advento
vainikas, nupintas iš spygliuočių šakelių, ir keturios žvakės simbolizuoja
laukimą ir viltį. Advento pirmųjų Mišparų metu arba per Rarotas šis vainikas
pašventinamas ir uždegama pirma žvakė. Kiekvieną sekmadienį uždegama vis po
vieną žvakę, kol galiausiai ketvirtą Advento sekmadienį uždegamos visos
keturios. Kai kuriose šalyse Advento ženklas yra kopėčios, kurios, Biblijos
aprašomu pavyzdžiu, simbolizuoja Mergelę Mariją, tapusią dangiškomis
kopėčiomis, kuriomis Dievas nukopė į žemę. Kiekvienas
katalikas yra kviečiamas Adventą išgyventi rimtyje, darant atgailą, gerus
darbus, atnaujinant ir sustiprinant dvasinį gyvenimą, todėl visiškai nepakeliui
pasaulietinis prieškalėdinis triukšmas, kurį kelia komerciškai suinteresuota
visuomenės dalis, triukšmingi pasilinksminimai dainuojant ir šokant, girtaujant
ir t. t. Kalėdų džiaugsmas turi subręsti maldoje ir atgailoje, ir jis
nepasiekiamas sielai, kuri išblaškyta malonumų, triukšmo, paskendusi
pasaulietiniuose rūpesčiuose. Kuo nuoširdžiau išgyvensime Adventą, tuo ir
džiaugsmingesnės bus Kalėdos. Penktadieniais reikia laikytis pasninko —
susilaikyti nuo mėsiškų valgių. Susilaikyti galėtume savo nuožiūra bei gera
valia ir nuo kitų dalykų, pavyzdžiui, sumažinti televizoriui skiriamą laiką,
susilaikyti nuo saldumynų, pramogų ir t. t. Prie atgailos darbų galima
priskirti ir gailestingumo, krikščioniškos meilės darbus, t. y. sušelpti
stokojančiuosius, aplankyti ligonius, padėti parapijoje ir t. t. Krikščioniškąjį
budėjimą taip pat išreiškia tyra siela, taika ir vienybė su Dievu bei Bažnyčia,
todėl reikėtų atlikti išpažintį, kad Kūdikėlio Jėzaus ramybė būtų ir mūsų
širdyse, ir gyvenime. „Kasmet švęsdami
Advento liturgiją, Bažnyčia sudabartina šį Mesijo laukimą: dalyvaudami ilgame
pasirengime pirmajam Išganytojo atėjimui, tikintieji karštai laukia ir antrojo
atėjimo" (KBK 524). (Parengė Gražina
Ribokaitė pagal kun. Oskarą P. Volskį)
Šiame straipsnyje randame laba šaunios informacijos apie tai, kad advento laikotarpis padalinamas į dvi dalis... juk antroji dalis yra jau pasirengimas šv. Kalėdoms... tai gal būtų galimybė nepradėti nuo Advento jau gyventi tik Kalėdomis... nes paskui perdegi... ir Kalėdos jau nebetokios.... gera tikrai nurimti per Adventą... ir atsitraukti nuo aplinks esančios erzelynės ir šurmulio....
Labai įdomu ir informatyvu buvo Esu pastebėjusi, kad Adventas padeda sustoti ir atsigręžti ne tik į Dievą, bet į žmogų. Antraštėje paminėta, jog tai nėra parduotuvės ir dovanos, bet manau, kad be to irgi neįmanoma išsiversti (tik žinoma reikia šio laikotarpio esmės nepamiršti :nono:) - juk taip malonu padaryti kažkam ką nors malonaus ir sukurti šventinę nuotaiką o jum kaip?
o jum kaip? 
