Vasario 2 dieną visuotinė Bažnyčia švenčia Kristaus paaukojimo šventykloje šventę. Lietuvoje ši šventė nuo seno vadinama Grabnyčiomis. Šios šventės Evangelija pasakoja apie įvykį Jeruzalės šventykloje kai vykdydami žydų įstatymą, praėjus keturiasdešimčiai dienų po Jėzaus gimimo, Juozapas ir Marija atnešė jį kaip savo pirmagimį sūnų paaukoti Dievui šventykloje. Šventieji senoliai Simeonas ir Ona išėjo pasitikti Jėzaus, ir Simeonas pasveikino jį kaip „tautų šviesą".

Pavadinimo reikšmė

 Grabnyčių, arba, kaip nurodo lietuvių kalbos žodynas, Gramnyčių pavadinimas yra lenkiškos kilmės (nuo žodžio gromnice) ir reiškia šios šventės metu bažnyčioje pašventintas žvakes.

 Liturgijos knygose šventė oficialiai vadinama Viešpaties paaukojimu. Tai vertinys iš lotyniško mišiolo pavadinimo Praesentatio Domini. Ispanų kalboje tradicinis La Candelaria pavadinimas atitiktų mūsiškąsias Grabnyčias arba sulietuvintą šventės pavadinimą – Žvakines. Mat Candela­ria (skaitykite kandeliarija) yra kilęs iš lotyniško žodžio candela, reiškiančio žvakę.

 540 metais Efezo mieste Viešpaties paaukojimo diena buvo vadinama Hypapante – graikiškai tai reiškia „susitikimas" (Simeono su Kūdikėliu Jėzumi). Rytuose, o iš pradžių ir Vakaruose ši liturginė šventė buvo laikoma Viešpaties švente. Tačiau po kurio laiko Vakarų bažnyčiose ji pradėta vadinti Festum Purificationis Beatae Mariae Virginis (Marijos apsivalymo šventė) ir tapo ne Viešpaties, o Švč. Mergelės Marijos iškilmėmis. Tik po II Vatikano Susirinkimo liturginių reformų šventė vėl paskirta Viešpaties garbei ir dabar vadinama Viešpaties paaukojimo švente.

Šventės reikšmė

 Krikščioniškų švenčių prasmės kaip visuomet reikia ieškoti Evangelijoje, o šiuo atveju – šv. Luko darbuose. Iš keturių evangelistų jis vienintelis pateikia daugiausia detalių apie Jėzaus vaikystę. Kristaus paaukojimas šventykloje, nuo jo gimimo prabėgus keturiasdešimčiai dienų, aprašomas Lk 2, 25–40. Iš Luko pasakojimo sužinome, kad Jėzaus tėvams šventykloje atliekant Mozės įstaty­me numatytas apeigas, kūdikėlį Jėzų kaip Mesiją netikėtai atpažino du pamaldūs jam visiškai svetimi Jeruzalės gyventojai – seneliai Simeonas ir Ona. Pagal šv. Luką, abu pamaldūs Dievo tautos nariai nesitraukdavo iš šventyklos, kur jiems niekada nepabosdavo be perstojo melstis.

 Šiandienėje liturgijoje pabrėžiami keli Viešpaties paaukojimo aspektai. Kristus paklūsta Įstatymui, atėjęs ne panaikinti, o įvykdyti Jį. Jo džiaugsmingame paaukojime ant Mergelės Marijos rankų labai švelniai jau nuspėjamas paaukojimas ant Kryžiaus, užbaigsiantis visas aukas. Marija taip pat dalyvaus šioje galutinėje aukoje, ir tada išsipildys šiandien paskelbta Simeono pranašystė: atjaučiančią Marijos sielą pervers kalavijas. Nepaisant šios pranašystės, šventės atmosfera kupina didelio džiaugsmo, žvelgiant į dieviškąjį Kūdikį, tautų šviesą, šiandien iškilmingai  pašvenčiamą savo misijai – žmonijos išgelbėjimui. Atmenant šį pašventinimą, Kristaus Paaukojimo šventė tapo maldos už pašaukimus pašvęstajam gyvenimui diena.

 Jėzaus susitikimas su Simeonu ir Ona taip pat yra Viešpaties susitikimo su visa savo tauta simbolis.

 Straipsnį parengė Sigita Kučinskaitė, remdamasi šių žemiau išvardintų straipsnių medžiaga.

http://www.vydija.lt/kalendorius/vasaris/grabnycios2.htm

http://www.skrynia.lt/modules.php?name=News&file=article&sid=1043

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-02-02-kristaus-paaukojimas-grabnycios/7326

http://www.vydija.lt/kalendorius/vasaris/grabnycios4.htm

http://www.katalikuleidiniai.lt/index.php?lng=lt&content=pages&page_id=82