Ansamblis „Benedicamus"

Tračiadienis, 2019-12-11, 05:58

Sveiki atvykę! Svečias | RSS | Titulinis | Straipsniai | Registracija | Prisijungti

Titulinis » Straipsniai » Liturgija ir šventieji

Pamąstymai gavėnios laikotarpiui


40 dienų iškeliaujame į dykumą su Kristumi – Dievo Sūnumi, kuris prisiėmė žmogaus prigimtį. Šis Jo laikotarpis dykumoje buvo būtinas išganingas žmogaus prigimčiai. Taigi dėmesingai sekime mūsų Viešpačiu, kuris dykumoje susikovė su žmogaus prigimties silpnumu ir šėtono galybe.

Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą" (Pr 2,7), – tokia yra dviguba tiesa apie žmogaus prigimtį. Žmogiška prigimtis, kaip ir bet koks kūrinys yra padaryta iš nieko. Viešpats suteikia mums ypatingą vertę, tuo išskirdamas mus iš kitų kūrinių: jis įkvepia į mus dvasinę sielą. Žinome, kad todėl esame jo paveikslas ir panašumas (žr. Pr 1,26). „Nieko neturime, ko nebūtume gavę", – skelbia apaštalas Paulius. Taigi visa mūsų vertė – tai, kas esame ir tai, kuo kaip žmonės ir individai didžiuojamės – kyla iš Dievo. Atrodo, kad ši tiesa yra aiški. Tačiau, paradoksalu, labai retai dėkojame Dievui ne tik už akivaizdžiai patirtas malones, bet už save pačių būtį – už tai, kad esame. Mes negyvename dėkingumu Dievui. Šis mūsų nedėkingumas kyla iš prigimtinės nuodėmės, atitraukusios mus nuo Kūrėjo ir užsklendusios mus į siaurus egoistinius pasaulėlius.

Dulke buvai ir dulke pavirsi". Taip Pelenų dienos liturgija primena, kad žmogus iš esmės yra niekas ir kad jis niekuo negali didžiuotis. Šis priminimas yra smūgis mūsų prigimtinei puikybei, atitolinančiai mus nuo Dievo. Bet tuo pačiu šių žodžių, šios būtiškosios tiesos įsisąmoninimas, yra ir grįžimo prie Dievo, kuris priešinasi puikiesiems, pradžia. Mes išeiname į dykumą išmokti būti dulke.

Asketinėje dykumos saulėje apmiršta mūsų fiziologinės aistros, tempiančios mus į netikro pasitenkinimo iliuziją. Ten taip pat miršta ir mūsų bevertė puikybė. Ten išmokstame žvelgti į Dievą – savo Kūrėją – ir į jį nuskaidrinta širdimi atsigręžti.

Justas Jasėnas

Pelenai

 

Pelenai...

Pelenai ant mano veido, ant širdies...

Aš girdėjau aš regėjau –

Pilkas paukštis nusileido,

Aš girdžiu:

Jis gieda giesmę man – mirties.

 

Aš skubu!

Man gėlėta žemė gieda!

Nešnabždėk mirties vaiduokli,

Taip liūdnai,

Bet matau:

Nebeturiu nė vieno gyvo žiedo!–

Ir ant mano rankų krinta pelenai.

 

Pelenai...

Krinta jie ant mano veido,

Krinta jie ant mano tako praeities.

Pamažu slopina

Svaigų žemės džiaugsmo aidą

Vieną tikrą giesmę gieda man mirties –

 

Bus diena:

Pelenai ant mano kapo,

Vėjo barstomi, be garso pabyrės

Pasakyk žmogau, kur tu vejiesi džiaugsmą trapų?

Kaip bevairis laivas,

Kur iries? ...

 

Tu skubi...

Tyliai tirpsta tavo dienos

Kur sutiksi pilką paukštį?

Nežinai –

Bet žinoki tiesą,

Tikrą didžią tiesą vieną:

Visas žemės turtas –

Pelenai.


Kategorija: Liturgija ir šventieji | Įdėjo: Administratorius (2012-02-23)
Žiūrėta: 1205 | Reitingas: 5.0/1
Viso komentarų: 0
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai.
[ Registracija | Prisijungti ]

Tinklalapio meniu

Prisijungti

Paieška

Siūlome apsilankyti




Patinka

Balsavimas

Ar dažnai dalyvaujate šlovinimo vakaruose?
Viso atsakymų: 3

Lankomumo skaitiklis


Viso prisijungę: 1
Svečiai: 1
Vartotojai: 0