Dažnai dalyvaujame Šventose Mišiose. Net daugelį metų eidami į Bažnyčias
net neturime supratimo kas tai yra Šventos Mišios, o ką jau kalbėti
apie tai kas jų metu vyksta. Ne retai ypač vaikui arba jaunuoliui atrodo
lyg spektaklis, bet taip nėra. Taigi, pabandysime išsiaiškinti kas
vyksta Šventų Mišių metu.
Žodžio
liturgija
Įėjimas
Vadovo atėjimas prie altoriaus pagal galimybes turi
būti iškilminga procesija, o taip pat bendruomenės iškilmingas
veiksmas. Procesijos priekyje galima nešti vesti kryžius ir
degančią žvakę, prieš kuriuos eina smilkytojas. Įnešami
Kryžius ir Biblija simbolizuoja Jėzų Kristų, kuris ateina į
bendruomenę ir yra kartu su mumis kelyje. Smilkalai ir žvakės yra
pagarbos ženklai. Altorius paties Kristaus simbolis. Vadovo kėdė
ženklina, kad bendruomenei vadovauja Kristus. Ambona - Dievo žodžio
stalas.
Pradžia
Mes
susirinkome triasmenio Dievo vardu. Kryžiaus ženklas, kurį dabar
darome, yra krikščionių ženklas. Kryžiaus ženklas labiausiai
tinka Mišioms. Persižegnojama dialogo forma: kunigas sako
pirmuosius žodžius, o žmonės atsako: Amen.
Po to - pasisveikinimas. Senuoju pasveikinimu, kuriuo Paulius
sveikindavosi savo laiškuose, kunigas pasveikina bendruomenę, o ši
jam atsako. Tiek pasveikinimas, tiek atsakymas pabrėžia, kad visi
susirinkę Viešpaties vardu.
Gailesčio
aktas
Visi bendrai ruošiasi švęsti Mišias. Mes
prisimename, ką nepadarėme gera, ar ką bloga padarėme, ir prašome
Dievo atleidimo. Nuo seniausių laikų žinomas gailesčio ženklas -
mušimasis į krūtinę. Seniau tai būdavo kartojama tris kartus,
dabar – vieną.
Viešpatie,
pasigailėk („Kyrie eleison")
Tai "kreipimasis, kuris garbina Viešpatį ir meldžia
gailestingumo” (OM 30). "Viešpatie (Prisikėlęs Kristau),
pasigailėk.” - tai graikų kalbos šūksnis, kuriuo sveikinamas
mūsų Viešpats, esantis su mumis. Tarpuose galima įpinti savo
maldą.
Garbės
himnas („Gloria")
Sekmadieniais ir per šventes šloviname Dievą garbės
himnu. Tai krikščionių himnas, kuriame Bažnyčia Šventosios
Dvasios suburta šlovina ir maldauja Tėvą ir Sūnų. Šis himnas
pirmiau buvo naudojamas Kalėdų šventėje. Vėliau jis išplito
sekmadieniais ir švenčių dienomis. Advento ir gavėnios metu šis
himnas neatliekamas. Labiausiai tinka giedoti.
Pradžios
malda
Bendruomenės
troškimai šios liturgijos metu išsakomi Dievui. Po kvietimo
melstis seka trumpa tyla, kurios metu kiekvienas mintyse gali
išsakyti savo maldavimus. Šioje maldoje pasakoma pagrindinė dienos
liturgijos mintis. Kunigo ištiestos rankos - orantų (šiuo žodžiu
pavadintos katakombose nupieštos besimeldžiančių figūros)
laikysena. Be to, tai atsidavimo Dievui ir maldos ženklas. Visi
pritaria kunigui žodžiu Amen
(t.y. - taip, tiesa, tebūnie).
I
skaitinys
Skaitoma ištrauka
iš Senojo Testamento, kuriame pasakojama Dievo ir žydų tautos
istorija. Velykų laikotarpiu skaitoma ištrauka iš Apaštalų
darbų. Mes girdime, kaip gyveno jaunoji Bažnyčia.
Pirmas
skaitinys ir Evangelija visada yra susieti tos pačios minties.
Atliepiamoji
psalmė
Atsakome į tai, ką išgirdome - dažniausiai psalmės,
kurią gieda psalmistas, žodžiais. Paprastai imama ne visa psalmė,
bet tik tos eilutės, kurių mintis siejasi su skaitiniu. Psalmių
giedojimas tarp skaitinių - labai senas paprotys.
II
skaitinys
Mes girdime ištraukas iš apaštalų laiškų
pirmosioms bendruomenėms (Velykų laikotarpiu - iš Apreiškimo
apaštalui Jonui).
Aleliuja
Kadangi
Gerojoje Naujienoje mums kalba Kristus, mes Jį pasveikiname. Skamba
pagarbinimo šūkis Kristui, kuris netrukus prabils per Evangeliją.
Šis hebrajiškas kreipinys reiškia: "Šlovinkit Viešpatį".
Per gavėnią Aleliuja
negiedama, todėl pakeičiama, pvz.: "Šlovė Tau, Kristau,
amžinasis Žodi”. Posmelis paimtas iš Naujojo Testamento. Giedama
dialogo forma.
Evangelija
Tai,
ką Jėzus kalbėjo ir ką darė, Jo gyvenimą ir mirtį aprašė
keturi evangelistai: Matas, Morkus, Lukas, Jonas. Iš jų knygų mes
girdime Gerąją Naujieną. Smilkalais ir žvakėmis pabrėžiama šio
momento svarba ir garbingumas. Evangelijos skaitymo bei giedojimo
ceremonijos rodo didelę pagarbą bendruomenėje esančiam ir
kalbančiam Kristui. Jei Evangeliją skaito diakonas, tam jis prašo
vadovo palaiminimo. Skaitantis Evangeliją kunigas nusilenkęs prašo
Dievą nuvalyti jo širdį ir lūpas, kad jis vertai skelbtų
Evangeliją. Evangelijų knyga kryželiu pažymima todėl, kad ji
savyje slepia kryžiaus kančios skelbimą. Tariant žodžius ”Garbė
Tau, Viešpatie”, daromi maži kryželiai (kurie savo kilme senesni
nei mūsų persižegnojimas). Jais išreiškiamas paraginimas ir
pasirengimas už Dievo Žodį atviru veidu stoti, stengtis jį
suvokti (ant kaktos), lūpomis išpažinti (ant lūpų), širdyje
ištikimai saugoti (ant krūtinės). Pagal seną paprotį bendruomenė
Evangelijos klauso stovėdama. Tai - velykinė laikysena, išskirtinės
pagarbos ir pasirengimo vykdyti Evangelijos žodžius ženklas.
Evangelija - geroji Naujiena, kurios klausome pasirengę ją vykdyti.
Pabaigus Evangeliją, pranešama: Girdėjote
Viešpaties žodį.
Bendruomenė atsiliepia pagarbos ir džiaugsmo šūkiu: Šlovė
tau, Kristau,
kas reiškia pripažinimą, jog čia pat yra kalbantis Kristus.
Homilija
Tekstai, kuriuos girdėjome, yra paaiškinami, kad mes
geriau juos suprastume ir galėtume pagal juos gyventi.
Tikėjimo
išpažinimas
Kaip atsaką į Gerąją naujieną, kuri mums buvo
paskelbta, mes išpažįstame savo tikėjimą į Dievą Tėvą, Jėzų
Kristų ir Šventąją Dvasią. Tikėjimo išpažinimas yra mūsų
pasitikėjimo ir gyvo ryšio su Dievu išraiška. Jis trumpai
suformuluoja pagrindines mūsų tikėjimo tiesas. Šis išpažinimas
kalbamas sekmadieniais ir iškilmių dienomis. Mūsų mišiole yra du
tikėjimo išpažinimai - paskelbtas 381 m., vadinamas Nikėjos -
Konstantinopolio išpažinimu ir Apaštalų tikybos išpažinimu,
skirtas Krikštui. Tikėjimo išpažinimas mums primena svarbiausius
išganymo įvykius, sustiprina tikėjime jį kalbančius, kurie tarsi
atnaujina krikšto įžadus, apsispręsdami už Kristų ir
atsižadėdami blogio.
Visuotinė
malda
Tai paskutinė Dievo Žodžio liturgijos dalis. Pats
Jėzus ragina mus melstis: "Melskitės, ir jums bus duota”.
Pasitikėdami šiais žodžiais, mes galime melstis už Bažnyčią,
už visus žmones, už tuos, kurie kenčia, už taiką, už visa tai,
kas mums labiausiai rūpi. Kunigas visuotinę maldą pradeda ir
pabaigia. Intencijas skelbia diakonas arba, jei jo nėra, vienas ar
keli tikintieji. Visa bendruomenė į maldos prašymus jungiasi
vieningu kreipiniu.
Aukos
liturgija
Atnašavimas
Duona
ir vynas ne vien Dievo dovanos, bet ir žmogaus darbo bei triūso
vaisius. Todėl jie - tikinčiųjų auka, su kuria jie aukoja patys
save. Šia proga gali būti aukojami pinigai ir kiti daiktai vargšams
ir Bažnyčiai. Jie dedami šalia altoriaus. Tuo išreiškiama
tarnaujanti meilė ir atsakomybė už pasaulį ir Bažnyčią. Aukos
prie altoriaus nešamos procesijoje ir prie altoriaus įteikiamos
laukiantiems diakonams ir kunigui. Kunigas sudeda atnašas ant
altoriaus, kalbėdamas atnašavimo maldas. Jose aiškiai skamba
hebrajų Berakot maldos pagrindinės mintys - garbinimas ir
dėkojimas.
Imdamas iš žmonių atnašas, kunigas kitados
susitepdavo rankas, todėl turėjo jas nusiplauti. Išsivysčius
Mišių liturgijai tai išnyko, bet ženklas liko, įgavęs naują
prasmę. Jis primena bendruomenei ir kunigui tą nekaltumą, kuris
reikalingas Mišių celebracijos dalyviams. Šis simbolizmas ryškėja
kalbant 51 psalmės 4 - tąją eilutę: "Nuplauk, Viešpatie,
mano kaltybę, nuvalyk mano nuodėmes”.
Dėkojimo
giesmė
Išganymo
dėkojimo giesme kunigas visos šventosios tautos vardu šlovina
Dievą ir Jam dėkoja už išganymo darbą. Kunigas ragina dėkoti
Dievui už sutvėrimą ir atpirkimą. Ši garbinimo ir padėkos malda
vyksta pakaitomis tarp bendruomenės ir kunigo. Vidurinė dalis
keičiasi priklausomai nuo šventės. Lietuviškame mišiole įdėtos šešios Eucharistinės
maldos vietoj vienos, nuo viduramžių buvusios, vadinamos Romos
kanonu. Dabar ji pavadinta "Pirmąja Eucharistine malda".
Antroji - sukurta kankinių laikotarpyje. Trečioji - naujai sukurta,
prisilaikant tradicinių elementų. Ketvirtoji turi savo esmines
dalis, paimtas iš rytietiškos šv. Bazilijaus (329 - 379 m.)
liturgijos. Taigi ji yra bendra su Rytų Bažnyčia. Penktoji ir
šeštoji Eucharistinės maldos dar vadinamos Susitaikinimo.
Šventas
Tai
garbinimo himnas. Tekstas kilęs iš Senojo Testamento: pranašas
Izaijas matė angelus, stovinčius prieš Dievo sostą ir Jį
garbinančius (plg. Iz 6, 1 - 3; Ps 118, 28). Prie šių žodžių
prijungti žmonių šauksmai Jėzui įžengiant į Jeruzalę (Mt 21,
9). Neverčiamas hebraiškas žodis Hosana,
kurio prasmė - "padėk". Hebrajai jį vartojo kaip
džiaugsmo šūkį Dievui ar valdovui sveikinti.
Epiklezė
– Dievo šaukimasis
Tai malda, kurioje Bažnyčia prašo, kad Dievas per
Šventąją Dvasią pašventintų duoną ir vyną bei susirinkusius
žmones.
Čia Kristaus žodžiais ir veiksmais atliekama auka,
kurią pats Kristus įsteigė per Paskutinę vakarienę, kai davė
apaštalams valgyti ir gerti savo Kūną ir Kraują ir liepė jiems
tai daryti Jo atminimui. Po pakylėjimo kunigas visiems balsiai
primena, jog visa tai - tikėjimo paslaptis. Bendruomenė atsiliepia
ir išpažįsta velykinę paslaptį, savo Viešpatį ir Jo
išganomuosius darbus.
Anamnezė
– atsiminimas
Po Vakarienės atpasakojimo kunigas kalba maldą,
graikiškai vadinamą anamneze, kuri reiškia atsiminimą. Bažnyčia,
vykdydama iš Viešpaties per apaštalus gautą įsakymą, mini
Kristų, jo palaimingą kančią, garbingą prisikėlimą, įžengimą
į dangų. Anamnezės malda - dėkojantis Kristaus garbinimas,
svarbiųjų krikščioniškųjų tikėjimo tiesų išpažinimas.
Maldavimai
Tai maldos už Bažnyčią žemėje, už mirusius bei už
vienybę su Bažnyčia danguje.
Doksologija
– garbinimas
"Doksologija”
graikiškas žodis, reiškiantis garbės pareiškimą. Eucharistijos
malda užbaigiama didinga formule: ”Per Jį, su Juo ir Jame...”
Tai iškilmingas Švenčiausiosios Trejybės pagarbinimas.
Bendruomenė, dalyvavusi Eucharistinėje maldoje, dabar ją užbaigia
giedodama pritariamąjį "Amen".
„Tėve
mūsų"
Malda, kurią išmokė pats Jėzus savo mokinius, mes
meldžiamės per kiekvienas Mišias. Kartu su juo, kuris tapo mūsų
broliu, Dievą galime vadinti Tėvu. Ši malda nuo 4 a. Mišių
liturgijoje naudojama tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčiose. Tai
vienintelė malda Mišiose, kurios mus išmokė Viešpats. Po "Tėve
mūsų” kunigas skaito maldavimus, kurie tarsi išplečia paskutinį
Viešpaties maldos prašymą ir pabrėžia kitą intenciją:
prisiartinti prie Viešpaties stalo, pasiryžtant būti atviru Dievui
ir broliams. Visi trys akcentai - "Tėve mūsų”, malda bei
ramybės palinkėjimas - pasiruošimas Komunijai.
Ramybės
palinkėjimas
Kaip susirinkusi bendruomenė mes prašome ramybės ir
tuo pačiu jos linkime vienas kitam. Ramybė, kurią savo mokiniams
pažadėjo Kristus, turi lydėti ir mus. Kristuje mes esame viena
bendruomenė.
Duonos
laužymas
Kristus mus kviečia į puotą, kur atiduoda pats save.
Jėzus dėl mūsų tapo laužoma duona, kad ir mes mokėtume gyventi
dėl kitų. Sulaužoma duona, kad visi galėtume pasisotinti Dievu.
Sulaužymo metu kalbama arba giedama "Dievo avinėli”. Taip
vadinamas Jėzus (plg. Jn 1, 29, Iz 53, 7), kuris ”kaip avinėlis
buvo vedamas pjauti” ir atidavė už mus savo gyvybę.
Komunija
Duonos ir vyno pavidalais mes priimame patį Kristų,
mes su juo susivienijame .Per Jį mes susivienijame tarpusavyje.
Žmonės, priimdami komuniją, patvirtina savo tikėjimą žodžiu
"Amen". Komunijos dalijimas priklauso vyskupams, kunigams
ir diakonams, tam tikrais atvejais ir tiems, kuriems duodamas vyskupo
leidimas. Kunigas juos pristato parapijai ir palaimina.
Padėkos
giesmė
Dievas mums padovanojo save. Jis atėjo pas mus, už tai
mes ir dėkojame giesme.
Pabaigos
malda
Kalbama Mišių pabaigoje, kad Komunija padėtų mums
gyvenime.
Skelbimai
Paskelbiama tai, kas yra svarbu bendruomenės gyvenime.
Palaiminimas
ir siuntimas
Dievas pasilieka su mumis, nors liturgija baigiasi ir
mes tuoj paliksime bažnyčią. Jis lydi mus kasdienybėje. Mes esame
siunčiami į kasdienybę. Ten turi vykti tai, ką šventėme. Mūsų
gyvenimas ir liturgija - neatskiriami. Kaip viso to liudijimą,
kunigas ištaria mums palaiminimo žodžius.
Parengė Artūras Kostinas, pagal
vysk. R. Norvilos ministrantų ugdymo programą.
