„Tavo delnuose skausmas ir stiprybė.

Duonos šiltas kvapas, laimės pamatai.

Tavyje ištirpsta kasdienybė,

Kiek langų į saulę tu atidarei!“...

Atkeliavusi vasara mums dovanoja laiko, kam prisiminimui, o kam susitikimui su Tėvu... Tie susitikimai visada labai asmeniški, o juk kitaip ir negali būti. Dažnai tos jautrios akimirkos daug labiau iškalbingesnės už sveikinimus, net ir už gėles. Tuomet nereikia nieko sakyti, vaidinti, o tik būti kartu, aiškiai, paprastai. Būti tokiais kokiais esame pašaukti būti. Tikrumo valandos labiausiai paliečia vidines gelmes. Tuomet nereikia stengtis įtikti, patikti, įsiteikti, atsidėkoti, apipilti dovanomis, sakyti prakalbas. Didieji dalykai arba esminis bendrystės ryšys neafišuojamas, nematomas akimis, bet apčiuopiamas širdimi. Tikri dalykai visada yra paslėpti, visada slėpiningi, jautrūs. Tokios jautrumo akimirkos jautriai suskamba ašaromis, tokios akimirkos tiesiog kvepia gyvenimu...