Ko gero pati ryškiausia šio mėnesio šventė yra vasario 2 dieną. Tai Kristaus paaukojimas, kitaip liaudyje žinomas grabnyčių pavadinimu. Kas vyko ir ką minime? Praėjus 40 dienų po Jėzaus gimimo, jis yra paaukojamas šventykloje, pagal Mozės duotus nuostatus, kuriuos šis gavo iš Dievo. Tad šventykloje juos pasitinka Simeonas ir Ona, du seunkai, kurie savo gyvenimu ir atsidavimu Dievui gauna tokią malonę pamatyti Viešpatį. Tai įspūdinga evangelijos vietas, ypač Simeono šlovinimas, nes jam Viešpats buvo pažadėjęs, jog jis nemirs kol nepamatys Mesijo. Taigi, akivaizdu, jog Dievas tęsi pažadus. Pranašė Ona po mergystės pragyvenusi 7 metus su vyru ir tapusi našle, likusį gyvenimą pašvenčia tarnystei šventykloje, čia evangelisto yra pabrėžiama, jog ji nesitraukdavo per dienų dienas iš šventyklos. Taigi, pašventė gyvenimą Dievui, kaip ir Simeonas. Iš čia kyla ir tai, jog ši diena yra pašvęstojo gyvenimo diena (vyrų ir moterų vienuolių), su kuo ir norime pasveikinti visus. Taip pat šią dieną šventinamos žvakės, kurios simbolizuoja Kristų - pasaulio šviesą. Nuo seno yra paprotys grabnyčių žvakę uždegti prie mirštančiojo ir prie mirusiojo karsto, bet kaip ir dauguma papročių, yra po truputį nykstantis.
Kita šventė sekanti iš kart kitą dieną, tai nuostabaus vyskupo bei taip pat gydytojo, Šventojo Blažiejaus. Vasario 3 dieną renkamės į šv. Mišių auką pasimelsti ir paprašyti šio šventojo užtarimo, kad saugotų nuo visų, o ypač nuo gerklės ligų, nes nuo seno yra tikima, kad būtent šio vyskupo užtarimu galima pasveikti. Apie patį šventąjį galima pasakyti tai, jog jis dirbo dabartinėje Armėnijoje, Sebastėjos vyskupu, buvo kalinamas ir tuo metu padarė pirmąjį stebuklą kai jam besimeldžiant pasveiko berniukas, kuriam gerklėje buvo įstrigusi žuvies ašaka. Mirė kankinio mirtimi 316m.
Kita šios pirmos vasario savaitės šventė yra 5 dieną. Minime šventąją Agotą, mergelę, kankinę. Matyt neįžeistume pasakę, jog tai mergelė - gaisrininkė. Ši šventoji saugo nuo gaisrų ir sunaikinimo pavojaus. Gimė apie 230 metus Katanijoje, mirė apie 250 metus. Buvo nukankinta dėl to, jog nenorėjo tekėti už miestelio prefekto, kuris buvo pagonis ir prastos reputacijos žmogus. Pasakojama, kad per jos mirties metines išsiveržė
prie pat miesto esantis Etnos ugnikalnis. Išsigandę miestiečiai surado Agotos
skraistę ir išnešė ją prieš atitekančią lavą. Ugnikalnis nurimo ir miestas buvo
išgelbėtas. Nuo to laiko šventoji tapo ne tik Katanijos Globėja, bet ir
saugotoja nuo gaisrų bei sunaikinimų. Daugelyje šalių paplito paprotys Agotos
dieną šventinti duoną ir vandenį, - kaip priemonę, apsaugančią nuo gaisro ir
nelaimių.
Štai tokios šventės aplankė mus šią savaitę. Visus kviečiame kuo gausiau dalyvauti šv. Mišiose ir nepamiršti melstis bei prašyti užtarimo pas šventuosius, nes jie tikrai noriai mus užtars pas Viešpatį. Te Kristus atneša šviesą į jūsų širdis, Blažiejus stiprina sveikatą, o Agota tesaugo nuo gaisro ir kitokio sunaikinimo.
Tai labai šaunu, kai galime rasti štai taip paprastai, bet ne prastai pateiktą informaciją... Švęsti tokias šventes yra didelis džiaugsmas, o ypač kai esi kartu su nuoširdžiais bičiuliais, tada gali visai realiai suvokti ir regėti, kokius nuostabius ir nepakartojamus Dievas daro... Kažkada vienas iš bičiulių, turintis džiaugsmo tarnystę prie altoriaus yra pasakęs jog, "Jūs, kurie giedodami šlovinat Viešpatį ir primenat tuo mus supančius angelus"... Giedoti... suvokiant, kad tikrai šlovini mūsų Kūrėją... giedoti... dėkojant už gaunamas malones ir dovanas... tai didis džiaugsmas... Linkiu to neprarasti...
