Šv. Jonas Chrizostomas, kalbėdamas apie krikščionio gyvenimą vienoje iš katechezių apie krikštą išsireiškia šitaip: „Pradėjome naują gyvenimą (...) kuriame ugdome kiekvieną savo kūno narį, kad išmoktų kiekviename veiksme ieškoti to, kas neša nuostabią naudą mūsų dvasiai".

 Su tokia mintimi ir tokiu pašaukimu krikščionis žvelgia į save ir į kitą. Net rengiasi tokiu būdu, kuris padėtų pačiam jam ar pačiai jai gyventi ramybėje ir džiaugsme, ir ta pačia ramybe ir džiaugsmu dalintis su kitais. Rūbas tampa ramybe, kuomet įgalina jame gerai, kilniai jaustis. O kai kitas žmogus žvelgia į mane, taip pat teranda šį kilnumo grožį.

 Ką besakyti apie maldos momentą, apie liturgiją bendruomenėje, ypač kuomet ji vyksta bažnyčioje? Nepaisant to, kad bendruomenės malda išoriškai gali vykti ir be mūsų dalyvavimo, ji tampa vidinė tuo labiau, kuo stipriau širdis ir kūnas į ją įsijungia. Ir dvasia, ir mintys, ir kūnas bei jo laikysena, ir visa apranga dalyvauja liturgijoje. Kitaip net negali būti, nes Viešpats yra ne kažkur kitur, o šalia manęs ir manyje.

 Šiuo atžvilgiu krikščionis, eidamas į maldą, sukaupia ne tik savo mintis, bet ir savo žvilgsnį, savo išorę. Kad visa tai, ką surandam, girdime ir regime maldos namuose, kiek galima labiau neštų ramybę, susikaupimą. Kita vertus, bendruomenės malda priklauso nuo bendros dvasios: ko tikėtis jeigu mano rūbas daliai iš jų atitraukia dėmesį arba atima ramybę? Arba rūbas yra toks nuširęs ir „neskanus", kad visai maldos atmosferai tampa deguto šaukštu?

 Siekiant neperlenkti lazdos rūbo atitikimu maldos aplinkai, žinoma, negalima užmiršti net ir saiko rūbo iškilmingume. Iškilmingumas kažkuria prasme yra reikalingas, tačiau toks, kuris „nepermuštų" to, kas vyksta, svarbos. Kaip kad būna gražiausiuose pasirodymuose, kur nuostabiausi rūbai yra skiriami tiems, kurie yra pirmieji Asmenys. Trejybė tebūna pirmaisiais Asmenimis liturgijoje...