"Tai norėtum pasikalbėt su manim?” – paklausė
Dievas.
"Jei turite laiko” atsakiau.
Dievas nusišypsojo. "Mano
laikas
yra amžinybė. Kokie tie tavo klausimai?”
"Kas Jus labiausiai stebina
žmonėse?”
Dievas atsakė:
"Jiems atsibosta būti vaikais, jie skuba užaugti,
o vėliau tetrokšta sugrįžti į vaikystę. Jie praranda sveikatą uždirbdami
pinigus. O vėliau išleidžia tuos pinigus, bandydami sutvarkyti savo
sveikatą. Jie įnirtingai galvoja apie ateitį ir pamiršta dabartį, gyvena ne
šiadiena.Jie gyvena taip, lyg niekuomet nemirtų, ir miršta taip,
tarsiniekuometnegyvenę”.
"Kaip Tėvas, ko norėtumėt savo vaikus
išmokyti?” – paklausiau.
"Supratimo, kad jie negali priversti kitą žmogų
pamilti juos. Viskas,ką jie gali – tai leisti kažkam juos
mylėti. Išmokyti nelyginti savęs su kitais. Atlaidumo
kaltiesiems.Suvokimo, kad užtenka sekundžių žodžiais atverti gilias
žaizdasmylimiems,ir šimtmečių toms žaizdoms užgydyti.Supratimo, kad
turtingas žmogus yra ne tas, kuris daug turi, bet tas,kuriam nedaug
reikia.Sužinoti, kad yra žmonių, kurie juos be galo myli, tačiau dar
neradožodžiųarba neišmoko to parodyti.Supratimo, kad vieną ir tą
patį daiktą du žmonės gali matytiskirtingai.Išmokti atleisti ne tik
kitiems, bet ir sau savo klaidas”.
