Koks nepakartojamas jausmas, kai prabėgus daugiau nei savaitei, vis dar norisi prisiminti praėjusią piligriminę kelionę į Aukštaitijos sostinę Panevėžį. Tą tikrai nuostabų bendrystės laiką keliaujant su bendruomene, sutinkant kitus žmones, kurių nepažįstame, bet visi jaučiame bendrystės dvasią, nes esame katalikai ir džiaugiamės maldos bendryste.

Tad toks margas, nors ir kartu išgyventas šios kelionės peizažas, kuriuo pasidalins visi važiavę ansamblio „Benedicamus" nariai.

Sigita Kučinskaitė (ansamblio „Benedicamus" narė)

Ankstyvą penktadienio popietę šeši ansamblio „Benedicamus" nariai rinkosi Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios klebonijos kieme, iš kur dangaus mėlynumo „Caritas" autobusiuku turėjome keliauti į Panevėžį. Palaiminti mūsų klebono V. Viktoravičiaus ir patogiai įsitaisę autobusiuke, pradėjome kelionę.

Prieš akis – trys valandos kelio, tačiau kelionė neprailgo: kelionės metu meldėmės į Dievo Gailestingumą, giedodami Gailestingumo vainikėlį. Be to per autobusiuko langus matėme daugelio bažnyčių bokštus, tarsi gulbes plaukiančius toly.

Pakeliui į Panevėžį aplankėme Berčiūnų koplyčią, Lietuvos kankiniams atminti. Nors neteko koplyčios pamatyti iš vidaus, turėjome galimybę paėjėti Kryžiaus keliu, esančiu šalia. Kryžiaus kelio stotis žymi mediniai rankų darbo koplytstulpiai. Nepaisant sniego pusnių ir šalčio buvo malonu matyti žmogaus rankų darbo vaisius, Jėzaus kančiai ir Jo garbei atminti. (Tenka pripažinti, jog ir sėdėti jau buvo pabodę, tad šis pasivaikščiojimas buvo visapusiškai malonus).

O po to – tiesiai į Panevėžį ir ankstyvą pavakarę jau būriavomės prie Marijonų koplyčios. Dėkodami Viešpačiui už sėkmingą kelionę ir prašydami Jo malonių dalyvavome šv. Mišiose šioje koplyčioje. Šv. Mišių aukoje galėjome garbinti Dievą savo balsais. Pasibaigus šv. Mišioms bendravome su Marijonų rektorato kunigais: kun. Eugenijumi ir kun. Pavelu. Prie arbatos puodelio išgirdome Marijonų koplyčios istoriją. Pasidžiaugę nuoširdžia ir turininga bendryste ir atsisveikinę iškeliavome.

Tačiau keliavome netoli – tik iki Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos namų. Čia mus pasitiko sesutė Jūratė. Iš šių seserų dosnumo galėjome vaišintis vakariene ne tik penktadienio, bet ir šeštadienio vakarą ir sekmadienio popietę. Pasistiprinę, susispietėme aplink pianiną. Kėlėme širdis į Dievą giesme, jausdami, kaip visus užlieja Dievo artumas ir artimo meilė.

Nakties tamsoje važiavome per Panevėžį, papuoštą daugelio mažų švieselių, kol atvykome į vietą, kurią visą likusį savaitgalį vadinome savo namais – Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių namus, kur mūsų jau laukė sesutė Dalytė. Įsikūrę savo kambarėliuose griuvome į lovas laukdami rytojaus – Dievo siunčiamų išbandymų ir dovanų.

Šeštadienio rytas buvo truputėlį ankstyvesnis, nei įprasta. Nuo ryto darbų šiek tiek pailsėjome susibūrę prie pusryčių stalo. Pavalgę ir prasibudinę pėsčiomis iškeliavome į K. Paltaroko gimnaziją. Kelionė nebuvo tolima, tačiau maloniai šypsojosi saulė, todėl buvo malonu eiti ir jausti vėją, primenantį Klaipėdos orus. Nukeliavę iki K. Paltaroko gimnazijos užsiregistravome Panevėžio vyskupijos vaikų ir jaunimo chorų šventėje Panevėžio vyskupijos globėjui šv. Kazimierui. Po trumpo chorų vadovų posėdžio visi giedotojai keliavo į Kristaus Karaliaus katedrą, kur kartu repetavo. Darbo buvo daug, o laiko – mažai, tad net nepastebėjome, kaip repeticija baigėsi. Gavome trumputį atokvėpio, o jau tada – šv. Mišios šv. Kazimiero garbei. Visa bažnyčia aidėjo nuo giesmininkų lūpų ir širdžių giesmės.

Tačiau pasibaigus šv. Mišioms muzika netilo. Prasidėjo koncertas šv. Kazimiero garbei, kuriame pasirodė penki kolektyvai. Mūsų ansamblis kaip svečiai gavo garbę pasirodyti pirmieji.

Pasiklausę koncerte atliekamų kūrinių, keliavome pasistiprinti, o po to su dvigubu užsidegimu grįžome į K. Paltaroko gimnazija, kur vyko smagus jaunimo pasibuvimas su šokiais ir katalikiška muzika. Klausėmės katalikiško repo grupės „Juoda – balta", kuri skelbė Kristaus Žodį repo ritmu.

Kad ir kaip buvo gaila, tačiau teko palikti besilinksminantį jaunimą ir keliauti iki Švč. Trejybės bažnyčios, kur giedojome vakaro šv. Mišiose. Šios bažnyčios jaukumas suteikė mums rimties, o į širdis įliejo ramybės. Pasimeldę ir nurimę vėl keliavome pas Dievo Apvaizdos seseris, kur sesuo Eleonora pasakojo apie šią kongregaciją, bei savo pašaukimą.

Išvargę po įtemptos dienos, bet džiugūs savo širdyse keliavome į savo laikinus namus Panevėžyje, kur sugulę į patalus užmigome.

Sekmadienio rytas buvo ankstyvas. Šiek tiek apsimiegoję papusryčiavome ir išskubėjome į šv. Perto ir Povilo bažnyčią, kur giedojome ryto šv. Mišiose, po kurių galėjome pamatyti vargonus iš vidaus – išvysti visą jų didybę.

Tačiau per ilgai grožėtis negalėjome – teko skubėti į Pumpėnus – miestelį, esantį netoli Panevėžio, kur taip pat giedojome šv. Mišiose.

Mažutėje bažnytėlėje šaltis lindo per visus plyšius ir negailestingai stingdė, tačiau mūsų širdis šildė giesmė ir malda, o rankas ir kojas – mažas elektrinis šildytuviukas, apie kurį visi spietėmės. Dėkojome Viešpačiui už puikią kelionę ir sutiktus žmones.

O susitikimai dar nesibaigė – turėjome progą pabendrauti su kunigu Carlos Escudero de Jesus Herrera iš Įsikūnijusio Žodžio kongregacijos ir seserimis Malaika ir Marija Dovire iš Viešpaties ir Mergelės Marijos iš Mataros Tarnaičių kongregacijos. Nors šiems Dievo tarnams sudėtinga kalbėti lietuviškai, tačiau turėjome galimybę įdomiai pasišnekėti, bei sužinoti, kaip jie atėjo į savo kongregaciją ir atkeliavo į Lietuvą.

Nepaisant to, jog truputį sužvarbome, buvo gera pabendrauti su šiais įdomiais ir Dievo Žodį skelbiančiais, bei vykdančiais žmonėmis.

Trumpam grįžome į Panevėžį, atsisveikinti su Dievo Apvaizdos seserimis. Apšilę ir pasistiprinę iškeliavome namo. Jautėmės išsekę, bet pakylėti: daug pamatėme, patyrėme, su daug kuo susipažinome ir pabendravome.

Dėkojame visiems, kurie buvo su mumis maldoje, kurie parodė mums savo dosnumą ir svetingumą, o užvis labiausiai dėkojame Viešpačiui, kad buvo su mumis šioje kelionėje, laimino ir saugojo.

Gražina Ribokaitė (ansamblio „Benedicamus" vadovė)

Kovo 4 d. švenčiant šv. Kazimiero šventę ansamblio „Benedicamus" nariai keliavo į piligriminę kelionę, kurios pagrindiniu tikslu buvo Panevėžio vyskupijos vaikų ir jaunimo chorų šventė skirta šios vyskupijos Globėjui šv. Kazimierui. Palaiminti parapijos klebono kun. V. Viktoravičiaus ir pasitikėdami nepaliaujančia Dievo globa iškeliavome į Aukštaitijos sostinę. Prisimindami Jėzaus gailestingumą, giedojome Gailestingumo vainikėlį, juolab, kad tą savaitgalį Klaipėdos dekanate keliaujantis Gailestingojo Jėzaus paveikslas buvo atvežtas į mūsų parapiją.

Pirmasis mūsų sustojimas buvo nedideliame Berčiūnų miestelyje, kuris yra Panevėžio priemiestyje su parku ir gražiomis Nevėžio bei Sonžilos pakrantėmis. Šiame gražiame gamtos kampelyje 1997 m. buvo pastatyta Tautos kankinių bažnyčia. Nuo šios bažnyčios iki senosios bažnyčios pamatų nusidriekia 14 Kryžiaus kelio stočių koplitstulpiai. O ant senosios bažnyčios griuvėsių iškilęs skulptoriaus A. Kmieliausko didingas paminklas "Kristaus prisikėlimas”. Tą patį vakarą šv. Mišias šventėme ir giedojome Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo rektorate (vietinių žmonių vadinamos Marijonų koplyčia). Jauki ir nedidukė koplyčia, turinti puikią akustiką mus giedančiuosius ir dalyvavusią bendruomenę sujungė bendrai maldai į šv. Kazimierą. Po šv. Mišių bendravome su šios koplyčios rektoriumi kun. E. Troickiu ir kun. P. Andžejevskiu. Maloniai pradžiuginti šių kunigų rūpesčio ir nuoširdžios bendrystės, klausėmės įdomių pasakojimų apie šio rektorato istoriją ir gyvavimą. Pabendravę, toliau tęsėme savo kelionę po Panevėžio miestą, nes vykome aplankyti Dievo Apvaizdos seserų, kurios jau laukė mūsų su šilta vakariene. Ir vėl tas per šios kelionės piligrimystę lydėjęs ketvertas: malda, valgis, bendrystė ir giesmė. Nakvoti išvykome, ir vis kaip į namus grįždavome į Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos namus.

Išaušus kovo 5 d. rytui iškeliavome džiugiai nusiteikę į Panevėžio Kristaus Karaliaus katedrą, kurioje šventėme šv. Mišias kartu su JE vyskupu J. Kaunecku, kuriose giedojome daugiau nei 200 giesmininkų. Po šv. Mišių dalyvavome koncerte, kurį pratęsė krikščioniškos muzikos grupė "Riba”. Po netrumpo buvimo katedroje, choristai keliavo pasistiprinti į K. Paltaroko mokyklą. Džiugioje bendrystėje besidalinant žemiškąsias gėrybes, maloniai apšilę, visi susirinkome į salę, kur jau visų laukė krikščioniškos muzikos grupė "Juoda balta” su kun. K. Šulčiumi priešakyje. Šis kunigas į jaunimo širdis prakalbo mažumėle netradiciškai – hiphopo ritmu, tiesiog Dievo šlovinimu repo muzika.

Vakare, lankėme Švč. Trejybės bažnyčioje (rektorate). Ši nedidelė bažnytėlė, vienu laikotarpiu buvo uždaryta, tačiau atgavus Nepriklausomybę buvo grąžinta tikintiesiems. Širdį džiugino bažnyčioje esantis tikras vargonų instrumentas, nors statytas ne šiai bažnyčiai, tačiau puikiai jai pritaikytas.

Na o saulėtą sekmadienio rytą aplankėme šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią. Giedojome šv. Mišiose. Tai pati seniausia 1885 m. Panevėžyje pastatyta raudonų plytų mūro, neoromaninė bažnyčia. 1887 m. J. Radavičiaus pastatyti vargonai. Visi turėjome galimybę patekti ir apžiūrėti visų vargonų, net atsargiai išėmus papūsti į mažuosius vamzdžius ir išgirsti jų skambesį. Pasidžiaugę bendrystę su šios bažnyčios labai nuoširdžiu vargonininku A. Aleksandravičiumi, išvykome į Pasvalio rajone esantį Pumpėnų miestelį. Čia mūsų jau laukė kun. Carlos Escudero de Jesus Herrera (Įsikūnijusio Žodžio kongregacija – Argentina) ir ses. Marija Dovire (Viešpaties ir Mergelės Marijos iš Mataros kongregacija –Argentina). Tai šauni bendruomenė, kuri dirba, kad šio miestelio bendruomenė vis labiau artėtų prie Dievo. Ypač džiugu, kad ši bendruomenė suteikia prieglobstį apleistiems vaikams, kurie gali pabūti tam įrengtose patalpose: ruošti pamokas, pavalgyti, pažaisti. O šių kongregacijų tikslas – apaštalauti ten, kur labiausiai reikia. Vykti į tas vietas, kur yra vargingiausia ir sunkiausia padėtis. Pabendravę ir palaiminti kun. Carlos išvykome į Klaipėdą, tačiau užsukome dar į Panevėžį. Turėjome atokvėpio laiką Dievo Apvaizdos seserų vienuolyne. Džiugu buvo vėl regėti ses. Jūratę, kuri su dideliu rūpesčiu per visas mūsų viešnagės dienas ruošė valgį ir nuoširdžiai bendravo su visais.

Esame dėkingi visiems kurie parėmė šią mūsų piligriminę kelionę savo malda, svetingumu ir dosnumu. Gera ir džiugu dėkoti mūsų ansamblio chormeisteriui A. Kostinui, kuris atsakingai ir saugiai mus vežė ir lydėjo šioje kelionėje. Taip pat filmavo pačią chorų šventę. Dėkojame parapijos klebonui kun. V. Viktoravičiui suteikusiam mums visiems galimybę išvykti į šią piligriminę kelionę.

Sonata (ansamblio „Benedicamus" narė)

    Anot JE vyskupo J. Kaunecko įsteigus Panevėžio vyskupiją, jos globėju buvo paskirtas šv. Kazimieras. Tai pirmasis lietuvių šventasis, iškeltas į altoriaus garbę už ypatingai skaistų ir sąžiningą krikščionišką gyvenimą. Kovo 4–6 dienomis turėjome įspūdingą kelionę į Šiaurės Lietuvoje esantį miestą Panevėžį bei Pumpėnų miestelį. Išvyka labai patiko, daug ką pamatėme bei sužinojome. Aplankėme įstabaus grožio bažnyčias – Kristaus Karaliaus katedrą, Šventųjų Apaštalų Petro ir Povilo, Švč. Trejybės bei Pumpėnų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčias, taip pat ir Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo rektoratą (vietinių žmonių vadinamą Marijonų koplyčia). Kiekviena bažnyčia paliko skirtingai savitą įspūdį. Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje turėjome nuostabią šv. Kazimiero šventę, iškilmingas šv. Mišias, kuriose dalyvavo iš įvairių parapijų atvykę giedoriai, jie džiugino visus savo bendru sutartinu giedojimu, ir jaunatvišku balsų skambesiu. Po šv. Mišių vyko kiekvieno choro pasirodymai. Pumpėnuose nors buvo be galo šalta, tačiau mus sušildė Įsikūnijusio Žodžio kongregacijos kun. Carlos Escudero de Jesus Herrera ir ses. Marija Dovire bei ses. Malaikos iš Viešpaties ir Mergelės Marijos iš Mataros kongregacijos (Argentina) spinduliuojanti šiluma bei svetingumas. Didžiausią įspūdį paliko pasibuvimas pas vienuoles iš Dievo Apvaizdos kongregacijos, jų šiltas priėmimas bei gardžiausi pietūs.

Laura (ansamblio „Benedicamus" narė)

    Labiausiai patiko vienuolės pas kurias valgėme, nes pas jas jaučiausi kaip namie. Patiko visos bažnyčios, man gražiausiai skambėjo Švč. Trejybės bažnyčios vargonai. Pumpėnuose buvo įdomu pabūti su vienuolėmis kurios dalinosi savo pašaukimo keliu, juolab, kad jos atvykusios iš kitų kraštų. Sužinoti ką reiškia jų nešiojamas kryžius, ant kurio regėjome labai daug simbolių.

Repuojantis kunigas man nelabai patiko, nes vis tą patį repuoja visą dainą, o po to vykusi diskoteka buvo tikrai linksma ir džiugi.

Gabrielė Jasaitė (ansamblio „Benedicamus" narė)

    Noriu pastebėti, kad tikriausiai ne tik man labai patiko šventė. Šventėje visi kartu giedojome giesmes šv. Kazimierui, kartu meldėmės. Šventė vyko Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje. Ši šventovė labai graži ir didinga. Po šv. Mišių mūsų ansamblis „Benedicamus" ir 4 chorai giedojo koncerte po vieną giesmę. Visų giesmės buvo labai gražios, o dar gražiau buvo jos atliekamos.

    Pasibaigus šv. Mišioms visi chorų giesmininkai išskubėjo į vyskupo Kazimiero Paltaroko gimnaziją, kurioje vyko koncertas. Koncertavo reperis, kunigas Kastytis Šulčius su draugu. Ten truputį pasilinksminome.

    Taip pat kiekvieną vakarą užsukdavome pas Dievo Apvaizdos kongregacijos vienuoles. Ten mes pavalgydavome, maloniai bendraudavome, pasidalindavome įspūdžiais, kalbėjomės apie įvairias problemas, giedojome. Sekmadienį vykome į Pumpėnus. Prieš šv. Mišias giedojome Gailestingumo vainikėlį ir su visa šios parapijos bendruomene dalyvavome šv. Mišiose. Po šv. Mišių bendravome su kitomis vienuolėmis, kurios yra atvykusios iš tolimų šalių, kaip: Ukraina, Brazilija, Argentina ir kunigu iš Argentinos. Taip pat įteikėme dovanas, pagiedojome. Deja, atėjo laikas išvykti. Pavalgyti nuvykome pas ses. Jūratę, tai vienuolė su kuria bendravome per visas svečiavimosi Panevėžyje dienas. Sušilę ir pasistiprinę atsisveikinome ir išvykome namo, į Klaipėdą.

    Aš kelionėje tikrai pavargau, buvau kažkiek išsekus, bet nuovargį atpirko malonūs prisiminimai. Ši kelionė nuostabi, tad labai norėčiau ją pakartoti.