Rugsėjo 8-oji ansambliui „Benedicamus" prasidėjo anksti. Palaiminti Marijos Taikos Karalienės parapijos klebono kun. V. Viktoravičiaus leidomės į kelionę, kurios pirmasis tikslas buvo Šiluva.

Kaip jau įprasta Šiluvoje kasmet švenčiamas Dievo Motinos gimimas – Šilinė. Šiemet didieji Šiluvos atlaidai trunka net devynias dienas, iš kurių rugsėjo 8-oji – antroji, diena, kurios metu melstasi už mokytojus, mokinius ir visą jaunimą. Mūsų ansamblis į šią šventą vietą važiavo ne tik pasimelsti. Buvome pakviesti giedoti jungtiniame chore ir šlovinti Dievą Sumos šv. Mišiose. Šv. Mišių metu atlikome kompozitorių V. Liaudanskaitės – Vaitkevičienės ir L. Abario kūrinius. Jungtiniam chorui, kurį sudarė virš 200 giesmininkų ir kuris įėjo į Šiluvos istoriją kaip pats didžiausias, dirigavo patys autoriai.

Anot ansamblio narių: „Įspūdį paliko ir tai, jog tai buvo vienas didžiausių jungtinių chorų Šiluvoje" (Regimantas). „Vienas didžiausių įspūdžių, tai kad pirmą kartą Šilinių atlaidų Šiluvoje istorijoje giedojo jungtinis daugiau nei 200 giesmininkų choras, ir ne vien tik vaikų - jaunimo, bet ir suaugusiųjų... tačiau repertuaras visiems tas pats" (Gražina). „Buvo gera būti su panašiu jaunimu, kaip mes" (Edgaras). „Gera buvo sutikti kompozitorius bei chorų vadovus Vitą ir Leonidą, nes šios charizmatiškos asmenybės įkvepia dar labiau šlovinti Dievą už Jo nepakartojamus įkvėpimus kurti muziką" (Artūras). Pasimeldę šventosiose Mišiose ir pasistiprinę neskubėjome iškeliauti iš Šiluvos. Aplankėme Švenčiausios Mergelės Marijos gimimo baziliką, kurioje meldėmės prie stebuklais garsėjančio Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslo. Taip pat nepamiršome ir Švenčiausios Mergelės Marijos apsireiškimo koplyčios, kuri pastatyta toje vietoje, kur kaip tikima Mergelė Marija apsireiškė piemenėliams. „Jautėsi Dievo palaima. Įsiminė Šiluvos koplyčia, ypač vitražai." (Laura). Pašlovinę Dievą ir paprašę Dievo Motinos užtarimo leidomės į kelią.

Kelionei neprailgus pasiekėme Kauną. Čia mus maloniai pasitiko ir priglaudė Švenčiausios Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacijos seserys vienuolės. „Sužavėjo Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių gerumas, draugiškumas ir išmintingumas. Su sese Agne mes vakare diskutavome tema "kodėl yra gera būti vienuole (kunigu) ir kuo ne" (Edgaras). „Buvo malonu ir turininga pabendrauti su sesutėmis" (Gabrielė). „Labai džiaugiuosi, kad teko susipažinti su širdietėmis, kurios mus labai šiltai sutiko ir suteikė ne tik pastogę, bet ir maitinimą" (Regimantas). „Sesė Agnė prieš daugelį metų dirbo Klaipėdoje, tad labai smagu susitikt ją po šitiekos laiko" (Artūras). „Širdyje buvo be galo gera, nes sesutė Agnietė, net ir būdama labai užimta, nuoširdžiai mumis rūpinosi, tai teikė palaimingą ramybės jausmą" (Gražina). Po bendrystės su sese vienuole Agne susiruošėme pasigrožėti naktiniu Kaunu ir pagrindiniu Kauno atributu – Laisvės alėja. „Smagu sugrįžti į Kauną bent vienam vakarui. Teko čia praleisti du mėnesius, tad tai jau nėra visiškai svetimas miestas" (Artūras). „Be abejonės įsiminė naktinis Kaunas ir jo senamiestis" (Regimantas), tačiau tai nebuvo vienintelis įsimintinas dalykas Keliaujant atgal į vienuolyną teko nemažai paklaidžioti po mišką, kol radome teisingą kelią. Tuo metu buvo visokių emocijų, tačiau vėliau dauguma teigė, jog situacija išėjo tikrai smagi. „Buvo linksma pasiklysti miške" (Gabrielė). „Būdami pas sesutes truputuką pasiklydome, bet gerai, kad radome jas" (Laura). Grįžę pas seseris vienuoles ilsėti išsiskirstėme ne iškart – susibūrę viename iš kambarių žiūrėjome filmą „Jėzus", kuris dar kartą priminė mūsų Viešpaties gyvenimą, kančią ir Jo auką ant kryžiaus tam, jog išgelbėtų visą pasaulį, kiekvieną iš mūsų.

Sekmadienio rytas taip pat prasidėjo anksti. Susiruošę, pasistiprinę ir atsisveikinę su Švč. Jėzaus Širdies tarnaitėmis patraukėme toliau, link paskutinio šios kelionės tikslo – Ruklos Šventosios Dvasios parapijos. Čia turėjome galimybę švęsti sekmadienį giedodami šventosiose Mišiose kartu su vietiniais šlovintojais. Šventąsias Mišias aukojo šios parapijos klebonas, karo kapelionas, egzorcistas, kunigas A. Valkauskas. „Rukloje jautėmės labai palaimingai, nors ir buvome pavargę" (Laura). „Vietinių šlovintojų Felikso ir Lolitos dėka jautėmės kaip namuose, gera buvo jausti tos nedidelės bendruomenės susiklausymą maldoje, bendrystę giesmėje. Man tai buvo pirmosios vidinio išgydymo pamaldos, kurios, šlovinant ir stebint, daug ką paaiškino" (Gražina). „Praėjo penkeri metai po tarnavimo Rukloje ir iš tiesų niekas nepasikeitė, buvo labai gera dalyvauti šventose Mišiose, kurios vyko Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke" (Artūras). Po šventųjų Mišių turėjome progą melstis ir giedoti vykstant užtarimo maldai, kurios metu melsta Šventosios Dvasios veikimo kiekvieno iš tikinčiųjų gyvenime. Nors malda truko ilgai, tačiau sunku nebuvo – juntamas Dievo artumas suteikė jėgų ir stiprybės. Vėliau gėrėme arbatą ir bendravome su Šventosios Dvasios parapijos tikinčiaisiais. Lygiai taip turėjome progą pabendrauti ir su pačiu egzorcistu, kun. A. Valkausku, kur kiekvienas galėjo sužinoti, kaip išvengti piktojo žabangų. „Buvo labai turininga bendrystė su karo kapelionu, egzorcistu kun. teol. dr. Arnoldu Valkausku. Taiklūs ir konstruktyvūs kapeliono atsakymai, suteikė minčių pamąstymams" (Gražina). Patyrę įsimintiną savaitgalį, pilni įspūdžių keliavome namo. „Nepaisant nesklandumų patiko visa kelionė" (Laura). „Labai norėčiau grįžti kitąmet" (Gabrielė). „Ši piligriminė kelionė buvo pripildyta akimirkų šventumo" (Gražina).

Tariame didelį „Ačiū" visiems, be kurių ši kelionė nebūtų tokia puiki – mūsų klebonui kun. V. Viktoravičiui, Švenčiausios Jėzaus Širdies tarnaitėms, taip pat karo kapelionui kun. A. Valkauskui ir visiems, kurie mums padėjo, kurie už mus meldė Dievą, o už vis labiausiai dėkojame Viešpačiui Dievui ir Švenčiausiai Mergelei Marijai už tai, jog lydėjo ir saugojo mus kelionėje.